Vila Dubysa pastatas yra vienas iš septynių Palukščio dvaro teritorijos ansamblyje esančių statinių. Palukščio dvaras išsidėstęs netoli Betygalos, priešingame Dubysos krante, Raseinių rajone. XVI – XVIII a. įėjo į Žemaitijos kunigaikštystės Raseinių pavieto administracines ribas, XIXa. Priklausė Kauno gubernijos Raseinių apskričiai. Istoriniuose šaltiniuose duomenų, apie Raseinių apskrities Palukščio dvarą, negausu.
Dabar šis kelių bajorų giminių kartų puoselėtas dvaras yra tarsi tiltas, jungiantis epochas, bylojantis mums apie praėjusių kartų dvasingumą ir jų sąmonės lygį.
Dvaras anot XXa. pradžios garsiojo fotografo ir istorinio paveldo tyrinėtojo J.Bulhako, tai visas žemvaldžio pasaulis. Tai jo namai, nuosavybė, darbas, poilsis, džiaugsmas ir pasididžiavimas. „Didelis ar mažas, šimto valakų ar šimto magrų dvaras – tai atskira karalystė. Gyveno tame dvare nuo lopšio iki grabo lentos, įaugdavo į jį kaip tos, ant namo, šešėlį metančios liepos ir kaip jos nuo amžių tvirtas, širdimi į žemę įsišaknijęs, suteikdavo savitą formą ir išvaizdą viskam, kas jį supo“.
Dvaras – t.y. vidutinio bajoro namas ar palivarko sodyba. XVII – XVIII a. Lietuvoje dažniausiai buvo medinis vieno, rečiau dviejų aukštų pastatas su šalia išsidėsčiusiais ūkiniais pastatais, daržu, sodu, apsuptas žemių ir medinių kuolų tvora. XVIII a. Pabaigoje Lietuvoje šios gynybinę funkciją turėjusios tvoros buvo keičiamos mūrinėmis, dažniausiai tik dekoratyvinėmis tvoromis. Vis dažniau Lietuvoje, ypač po 1794 m., 1812 m. karų pradėti statyti jau mūriniai dvaro ir net palivarkų rūmų pastatai. Jų architektūra jau skyrėsi nuo medinių dvaro rūmų išvaizdos. Labiausiai paplito barokas su tam tikrais klasicizmo bruožais, vėliau – dviejų aukštų rūmai su aukštu „laužytu“ stogu ir priebučiu su kolonomis, kas turėjo simbolizuoti šeimos, giminės lizdo svetingumą. Statomi dvarai buvo dažniausiai ant nedidelių aukštumėlių. Greitu laiku tokie bajorų dvareliai ir piliavarkėliai tapo neatsiejamais lietuviško kraštovaizdžio elementais. Anot to paties J.Bulhako „mūsų kraštovaizdis – tai pirmiausiai dvaras“.
Namo arba rūmų vidus, priklausomai nuo savininko turtingumo, susidėjo iš kelių ar keliolikos patalpų, gana simetriškai padalintų į kelių paskirčių priemenę, prie kurios šliejosi valgomoji salė ir svetainė. T.y. taip vadinamas „gerasis“ kambarys. Gana kukliam lietuviškų davarelių interjerui savotiško kolorito suteikdavo ant sienų ir ant baldų bei ant grindų klojamos, kabinamos siuvinėtos gūnios, kilimai, kuklūs gobelenai. Charakteringu kai kurių lietuviškų dvarelio interjerų bruožu buvo ant salių ir svetainių balkių ir durų staktų atbrailų, ant židinių sienelių išrašytos sentencijos, kaip pavyzdžiui „Jei Dievas su mumis – visko turėsime“ arba „Laisvė yra gyventi kaip nori savo namuose ir be Dievo, teisės ir teismų niekam nebūti pavaldžiu“. Būtina interjero dekoracija buvo savininko herbai išpiešti arba išraižomi sienose ir ant baldų.
Be herbų, apie savininko giminės senumą ir giliai į šios vietos istoriją įleistas šeimos šaknis liudijo ir kariniai trofėjai, eksponuojami ant sienų. Šalia buvo kabinami protėvių portretai. Visus šiuos dvarų interjero ir bajoriškų atributų poetiškus aprašymus rasime ir Adomo Mickevičiaus „Pone Tade“.
Taigi, pirmuoju prieš valstybės padalinimo laikotarpiu dvaro sąvoka talpino visus jo gyventojų ideologijos simbolius ir reikšmes – saugumą, šeimą, šeimos „lizdą“, tėvynę. Pastaraisiais simboliais dažniausiai lietė taip vadinamą „mažąją tėvynę“, tapatinamą su savo kaimu, parapija ar pavietu. Būtent ši dvaro simbolika XIXa. patyrė esminius pasikeitimus. Po paskutinio valstybės padalinimo ir po kelių nesėkmingų sukilimų į bajorijos tautinę savimonę įsiliejo buvusios Žečpospolitos nostalgija ir dvaras tapo visų pirma, patriotizmo, pasipriešinimo okupantams simboliu ir tautinės atminties šventove.
Išaugo susidomėjimas buvusios valstybės, gimtojo krašto istorija. Tam pagrindą davė istoriniai tyrinėjimai, Vilniaus universiteto profesorių Teodoro Narbuto, J.Lelevelio ir kiti darbai. Dvaruose pradėtos rinkti senienos, seni dokumentai. Yra žinoma, kad netolimuose Pšeciševskių Tytuvėnų, Pliuščių, Rakavos Kontrimų, Skaraitiškės, Aukštadvario, kaip ir Palukščio dvare – buvo sukauptos ir saugomos vertingos senų knygų ir kitokių senienų kolekcijos.
Istoriniuose šaltiniuose nuo XVI a. minimas Palukščio dvaras. Vystantis prekinei žemės ūkio gamybai ilgainiui Palukštys išaugo į gana stambų dvarą. Pirmas patikimesnis šaltinis yra 1816m. Raseinių pavieto bajorų revizinis surašymas, kuriame yra minimas Palukščio dvaro savininkas, Raseinių žemės teismo pirmininkas R.Januškevičius (LVIA,F.391,AP.6,B.109).
Tikėtina, kad XVIIa. antroje pusėje įkurtas piliavarkas iki pat XIXa. pradžios pastovaus šeimininko neturėjo, o buvo nuomojamas bajorams.
Januškevičiai – sena bajorų giminė. Jos pradininku yra laikomas Januška 1460 m. Buvęs LDK raštininku. Ilgainiui giminė sustiprėjo, jos nariai dalyvavo svarbiausiuose politiniuose įvykiuose, užėmė aukštus postus jungtinėje Lietuvos-Lenkijos valstybėje, valdė stambius dvarus Volynėje.
1786m. vienas šios giminės atstovu Kazimieras Januškevičius buvo Žemaitijos stovyklininku. Jo sūnus Jonas davė pradžią Raseinių šakai.
1831m. sukilime dalyvavo ir Januškevičių šeimos nariai – Adolfas ir Eustachijus. Adolfas vėliau buvo nuteistas ir ištremtas į Kirgiziją, Eustachijus emigravo į Prancūziją.
1863m. Palukščio dvaras buvo konfiskuotas ar sekvestruotas. Archyviniuose dokumentuose dažniausiai nurodomi tik savininkai ir dvaro žemės kiekis.
1873m. dvaro žemes apėmė beveik 590 dešimtinių. Po 1863m. sukilimo, Palukščio dvarą konfiskavus, Januškevičiai išlaikė tik kai kuriuos kitus dvarus, pvz. Žemygalą ir kt.
1873m. dvarą iš varžytinių įsigijo rusų pareigūnas Aleksandras Faliejevas. 1877m. jis pardavė Palukštį su piliavarkais lenkų kilmės, rusų armijos atsargos majorui Aleksandrui Christijanavičiui, kuris tuo metu buvo supirkęs nemažai konfiskuotų dvarų, pavyzdžiui Pšeciševskiams priklausiusį Žarų dvarą ar iš Riomerių atimtą Tytuvėnų dvarą. Tačiau, vėliau šiuos dvarus seniesiems savininkams iš Christijanavičiaus pavyko atpirkti.
Yra išlikusi 1877m. gegužės 12d. Kauno civilinio ir baudžiamojo teismo rūmuose sudaryta šio dvaro pardavimo sutartis. Joje rašoma, kad Palukščio dvaras, tuo metu apėmęs net 1340 dešimtinių žemės su Raitininkų piliavarku, Pašventupio, Kejėnų, Užpurvių, Raščių, Pamituvio užusieniais (pavadinimai taip, kaip dokumente) bei Milašaičių kaimu A.Christijanavičiaus buvo įsigyta už 40 tūkstančių rublių. Minimi dvaro ir piliavarko pastatai, keli malūnai, rašoma ir apie kažkada Kauno gubernijos braižykloje sudarytus dvaro žemių planus, tačiau jie prie sutarties nepridedami. (Kauno apygardos archyvas, F.I-78, Aprašas 1, Byla 4575)
A.Christijanavičiaus valdymo laikotarpiu, senieji dvaro pastatai buvo kapitaliai perstatyti. Dvarininkas Raseinių apskrityje tuo metu garsėjo, kaip naujovių šalininkas, turėjo daug gerų užmojų ir sumanymų. Po A.Christijanavičiaus mirties, Palukščio dvarą, tuomet apėmusį 478 ha. paveldėjo duktė – Olga Jurkevičienė. Didesnė dalis dvaro žemių, dar esant gyvam Aleksandrui Christijanavičiui buvo, išpirkimo keliu, išskirstyta valstiečiams. Naujoji savininkė tęsė žemių išpardavinėjimą. Taip 1898 m. lapkričio 26d. 54,74 ha. ir 22,69 ha. žemės Milašaičių kaime, su vandens malūnu ir ūkio triobesiais prie jo, nusipirko Danielius ir Pranas-Stanislovas Rudžianskai. (CVA,F.1248,AP.2, B1418, L.10)
1909-1912m. laikotarpiu buvo išparduota dar 397,83 ha. dvaro žemės. Danielius Rudžianskas santuokoje (sant.1915.02.02) su Elena Vaičiuškyte, kartu su broliu Pranu-Stanislavu Rudžiansku Palukščio dvarą valdė iki 1940 m. Tais pačiais metais miršta Danieliaus žmona Elena Vaičiuškytė (palaidota, prie Milašaičių bažnyčios, kapinaitėse) 1940m. broliai ištremti į Sibirą. Mirė Danielius Ržianskas 1947m. tremtyje. Pranas-Stanislovas grįžo iš Sibiro. Palaidotas Panevėžio kapinėse 1970m.
(Tyrinėjant dvaro istoriją buvo peržiūrėti LDK žemės ir pilies teismų geografinės rodyklės, duomenų apie Palukščio dvarą rodyklėse nerasta. Peržiūrėta Lietuvos MA Mokslinės bibliotekos Rankraščių skyriuje esanti Žemaitijos dvarų medžiaga (F.37,20,135). Lietuvos valstybės istorijos archyve peržiūrėti Vilniaus ir Kauno gubernijų valst. Žemių valdymo valdybos, Valstybinės braižyklos apyrašai, užsakius surastą medžiagą paaiškėjo, kad kalba eina tik apie dvaro žemių išpirkimą. Peržiūrėti taipogi Vilniaus ir Kauno gubernijų bajorų deputatų susirinkimų medžiaga (LVIA,F.391, F.708), Likvidacinės komisijos (F.529) dokumentai. Deja, daugumoje dokumentų nieko nekalbama apie dvaro pastatus, nei apie jų rekonstrukciją. Peržiūrėta ir skaityta Kauno apygardos archyve saugoma Kauno gubernijos dvarų medžiaga. Rasta 1877m. dvaro pirkimo sutartis.)
